Be šautuvo – su fotoaparatu. Daugiau rasite mano Flickr puslapyje. Labai gaila, kad mano Canon EF 75 – 300 mm f/4,5 – 5,6 IS objektyvas geresnės kokybės neišspaudžia.

Neslėpsiu – varvinu seilę žiūrėdamas į naująjį Canon EOS 5D Mk II ir tai, kaip atrodo su juo nufilmuoti vaizdai. O tuo metu rusai „hakeriai“ pasiūlė būdą, kaip priversti filmuoti mano turimą 40D. Deja, aparatas turi būti prijungtas prie kompiuterio.

Savi prieš savus. Prie Seimo sausio 16 d.

Viskas prasidėjo nuo taikaus mitingo. Kai viena mitinguotojų grupė skambant būgnams žygiavo Vyriausybės link, kita – užgulė naujuosius Seimo rūmus.

„Apple“ išmanusis telefonas turi vieną bjaurią savybę (na… gal ir ne vieną, bet kitų šįkart neminėsiu) – jis sumažina elektroniniu paštu siunčiamas nuotraukas. Originali 2 megapikselių fotoaparatu padaryta nuotrauka būna 1600×1200, tačiau siunčiant paštu man ji sumažėja iki 800×600. Kitur rašo, kad sumažėja iki 640×480.

Jeigu norisi tik nusiųsti draugui smagų pamatytą vaizdelį – to tikriausiai užteks. Tačiau kartais norisi išsiųsti pilnos rezoliucijos fotografiją. Arba padėti ją į kokios nors internetinės tarnybos archyvą (pvz. Flickr). Jeigu jūsų iPhone nulaužtas (a.k.a. jailbreakintas), ir norite padėti nuotraukas į Flickr – galite pasinaudoti kelių programų pagalbą. Jeigu ne – nusipirkti kokią aplikaciją (nuoroda atidarys iTunes parduotuvę).

Taip pat suradau porą programėlių, kurios nuotraukas gali pasiųsti ne tik į Flickr, bet ir daugelį kitų internetinių saugyklų, net pasiųsti fotografijas elektroniniu paštu. Abi – nemokamos.

Vienas jų – Pixelpipe, kita – ShoZu (nuorodos veda į iTunes parduotuvę). Abi kažkuo panašios, bet tuo pat metu ir labai skirtingos.

Pixelpipe pirmiausia nusiunčia nuotrauką į savo tarnybą, o jau po to ją siunčia ten, kur norite jūs. Tai reiškia, kad norėdami padėti fotografiją į Flickr, Facebook ir nusiųsti ją penkiems draugams, užteks ją išsiųsti vieną kartą. Galima iškart siųsti keletą pasirinktų nuotraukų.

Yra ir nepatogumu: šaltinius reikia rankiniu būdu suvesti į programą, jų negalima pasirinkti iš adresų knygutės. Kai suvedi, jie lieka atmintyje, tačiau ir nuotraukos visą laiką siunčiamos visiems Apriboti siuntimus lyg ir galima su žymomis, tačiau tai labai nepatogu. Be to, nuotraukos lieka Pixelpipe puslapyje. Pašaliniai be slaptažodžio prie jų prieiti kaip ir negali, bet aš norėčiau jas ištrinti. Kaip tai padaryti – nerandu.

Dabar apie ShoZu. Ji neturi masinio išsiuntimo galimybės. Be to, negalima siųsti nuotraukos keletui šaltinių vienu metu – tik tam vieninteliam, kurį pasirenki. Adresatų taip pat nepasirinksi iš adresų knygutės – juos reikia suvesti rankomis.

Trumpos išvados: abi programėlės puikiai veikia, jeigu nori nuotraukas įkelti į kokią nors internetinę tarnybą, tačiau elektroninio pašto tikrai neatstoja.

Jeigu naudojiesi tik viena tarnyba arba nori tas pačias nuotraukas siųsti į kelias – patogesnė Pixelpipe, vien dėl masinio įkėlimo galimybės. Jeigu turi keletą šaltinių ir nuotraukas nori paskirstyti – patogiau naudoti ShoZu. Jeigu nori siųsti elektroniniu paštu – abi kelia galvos skausmą (Shozu – šiek tiek mažiau). Bet kokiu atveju nuotraukų iš iPhone išsiuntimas užknisa. Su N serijos Nokia ir nuotraukos geresnės, ir platinti jas kur kas patogiau buvo.

p.s. Kažkodėl per ShoZu siųsta nuotrauka būna šiek tiek sunkesnė nei per Pixelpipe. Matyt pastarieji dar kažką su ja daro. Tad jeigu turite kokių nors kitokių sprendimų – rašykite.

Ilgąjį Joninių savaitgalį pervažiavau Latvijos pajūrį nuo Lietuvos pasienio iki Kolkos rago, per Kuršžemę, tuomet iki Rygos ir vėl į Vilnių.

Kelionėje automobiliu užtrukome 3 dienas. Automobilių iš Vilniaus į Vilnių sukorėme apie tūkstantį kilometrų. Kadangi pabrangus benzinui vėl prisiminiau, kad esu įsigijęs automobilį su dujų įranga, degalai kainavo apie 160 litų.

Pirmą dieną kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą, apsilankymas prekybos centre maistui įsigyti. Gerai, kad taip padarėme, nes iki Liepojos jokios už akių užkliūnančios parduotuvės ar kavinės nepastebėjome.

Pirmąją naktį nakvojome palapinėje Jūrmalciems kaime, maždaug 20 kilometrų prieš Liepoją.  Kempingas tvarkingame bobutės kiemelyje kainavo 3 latus.  Pajūris – visiškai tuščias. Viršuje esanti nuotrauka būtent iš ten.

Jeigu ne mokslų metų pabaigos atšvęsti atvažiavę Liepojos moksleiviai – būtų stovėjusios tik 3 palapinės: jaunos lietuvių šeimos, pagyvensių latvių ir mūsų. Latviai moksleiviai mokslo metų pabaigą šventė labai tvarkingai, vietoje degtinės rinkosi tinklinį ir futbolą, tad miegoti netrukdė.

Antrą dieną laukė kelionė į Liepoją. Netyčia pakliuvome į sekmadieninį turgų, kuris prieš Jonines buvo pilnas ąžuolo vainikų, lauko gėlių puokščių ir kito šventėms skirto gėrio.

Liepojos turgus (neabejoju, kad prieš Jonines taip atrodo visi Latvijos turgūs – tokį pat mačiau ir Rygoje), kažkuo primena Vilnių per Kaziuko mugę ar ankstyvą Velykų sekmadienio rytą. Ten vainikai ir gėlės, pas mus – tradicinės kadaginės verbos ir vilnietiškos iš spalvotų džiovintų žolelių.

Joninių tradicijos persekiojo visos kelionės metu. Matėme daugybę latvių automobilių apkaišytų lauko gėlėmis ir šiaip žolelėmis. Vieną net sutikome jau įvažiavę į Lietuvos teritoriją. Tėvynėn grįžtantys latviai sustoję lietuviškoje pievoje puošė savo mašiną.

Po Liepojos sustojome Pavilosta miestelyje. Šis man pasirodė kaip ekstremalių vandens pramogų sostinė. Skraidė jėgos aitvarai, burlentės, o pora merginų į jūrą lipo net su banglentėmis. Vėjas buvo stiprus.

Po Palivostos – Jūrkalnė. Į Baltijos jūrą galima pažiūrėti nuo aukšto skardžio – sunku patikėti, kad tokių galima surasti prie Baltijos. Pakrantėje – kriauklės, akmenys, medžių nuolaužos…

Toliau – Liepojos Ventspilio eilė. Toks įspūdis, kad lietuvių ten daugiau nei latvių. Jeigu tautiečiai staiga nuspręstų nebevažiuoti į šį miestą, jį ištiktų rimta ekonominė krizė. Lietuvių kalba skamba kavinėse, gatvelėse ir uosto krantinėje. Kiekvieno lietuvio pareiga – nusifotografuoti prie visų pakrantę puošiančių karvių. Aš iš principojų nefotografavau, o uosto vaizdelis – žemiau.

Iš Liepojos Venstpilio patraukėme į kelionės tikslą – Kolkos ragą, vietą, kur Baltijos jūra susijungia su Rygos įlanka. Jeigu rinksitės tą patį kelią – pajūriu nuo Liepojos iki Kolkos, pasiruoškite kelioms dešimtims kilometrų žvyrkelio. Yra ir kitas kelių, tačiau reikia daryti pakankamai didelį lanką. O saulelė net ir ilgiausią metų dieną jau vakarop…

Kolkos rage visi atsistoja prie akmenų krūvos ir fotografuojasi su fone matomu švyturiu. Jis nuo kranto nutolęs apie 5 km ir žymį vietą, kur jau saugu įplaukti į Rygos įlanką. Informacinėje lentoje rašoma, kad prieš pastatant šį švyturį daug laivų dūždavo seklumoje, teigiama, kad šioje vietoje – vienas didžiausių laivų kapinynų Baltijos jūroje.

Iš Kolkos Rygos įlankos pakrante, per daugybę miestelių ir kaimelių (Jūrmala vienas iš jų) nuvažiavome iki Rygos, kur viešbutyje praleidome antrą naktį. Viešbutis vadinosi Best. Kaina apie 200 litų už dvivietį kambarį.

Pats viešbutis panašus į renovuotą bendrabutį, tačiau lovos buvo patogios, vonios kambarį nors ir mažą, bet galima pavadinti mielu, o štai pusryčių patalpa gerokai per maža tokio dydžio viešbučiui. Stovint su lėkšte eilės prie stalo reikėjo palaukti. Beje, svečiai beveik vien lietuviai.

Trečia diena – pasitrainiojimas po Rygą. Tiksliau po jos prekybos centrus, nes patį miestą jau ne kartą esame apžiūrėję. Vakarop – kelionė namo.

Visą kelionę oras buvo nuostabus, tik Rygoje šiek tiek lynojo. Tuo tarpu Lietuvoje likę žmonės pasakojo apie debesis, liūtis ir audras.

Daugiau nuotraukų iš kelionės galima apžiūrėti mano Flickr svetainėje.

Jeigu dar nepastebėjote, Vilniuje žydi sakuros. Nuotraukos iš S.Sugiharos atminimui pasodinto parko greta Neries ir Reval viešbučio.

Keletą dienų buvau Milane. Nieko rimto su drauge neveikėm: pasibastėm po miestą, parduotuves ir tiek. Deja, bet „Prada“ batų nenusipirkom D&G akinių irgi.

Keletas trumpų pastebėjimų apie keliones į šį Italijos miestą. Kolegės rekomenduotas apsigyvenau centrinės stoties rajone ir visiškai dėl to nesigailiu. Iki miesto centro galima nueiti ir pėsčiomis (pirmą dieną tai buvo labai paprasta, antrąją jau naudojomės metro). Jis ten kainuoja vieną eurą, bilietus labai patogu pirkti automatiniuose terminaluose.

Šeštadienį stoties rajone, Mercante gatvėje vyksta turgus, kur daug daržovių, vaisių, mėsos, sūrių ir truputis gariūninių „šmutkių“. Viršuje – nuotrauka iš to turgaus. Apačioje – dar kelios.

Gyvenau viešbutyje „Malta“. Tik vienos žvaigždutės, tačiau tikrai smagus viešbutukas: švarus, netoli centro, netoli metro stotelės, draugiškas personalas ir t.t. Rezervavau per bookings.com. Kolegė rekomendavo naudotis Venere.com paslaugomis – neva ten šiek tiek pigiau už viešbutį gaunasi, tačiau tas puslapis keletą kartų atmetė mano kreditinę kortelę. Esą nepavyko su banku susisiekti.

Naktis dviviečiame kambaryje kainavo 100 eurų. Būtent tą savaitgalį tai buvo vienas pigiausių pasiūlymų. Matyt todėl, kad vyko Milano mados savaitė. Kiek tikrinau kitas dienas – beveik dvigubai pigiau buvo. Deja, lėktuvo bilietai jau buvo nupirkti.

Neesminiai „Maltos“ trūkumai: neturi kavinės ar restorano (vyną teko pirkti parduotuvėje ir neštis į kambarį), nėra interneto (iš kitos pusės – per atostogas tai pliusas), į rozetes įkišti įmanoma tik mobilaus telefono įkroviklius, nešiojamojo kompiuterio laidą būtų galima nebent įkalt koja.

O pats miestas… Anksčiau yra tekę būti Neapolyje. Tai anas miestas man kur kas labiau itališkas pasirodė. Siauros gatvelės, ant virvės nuleistuose kibiruose pirkėjai penktame aukšte iš parduotuvės pirmame kylanti žuvis, džiūstantys skalbiniai… Bet ir Milane gražu – nors matosi daug prabangių parduotuvių krepšius tempiančių rusų ir gatve pėdinantis Žilvinas Grigaitis. Be krepšių, tačiau su akiniais

Tačiau mane ypač žavėjo dviračiai ir motoroleriai bei jiems sudarytos sąlygos tiek važiuoti, tiek stovėti.

Kai ateisite į pagrindinę miesto aikštę prie Duomo katedros – saugokitės „draugystės virvučių“, gėlių ir maisto balandžiams pardavėjų. Nors puikiai žinojau jų darbo metodus,dvi virvutes vis tiek teko įsigyt

Keli vaizdai iš aikštės.

Viena nuotrauka – iš katedros.

Pora šiaip iš miesto.

Milano Malpensa oro uostas man pasirodė vienas klaidžiausių kiek esu buvęs. Atėjęs į pirmo aukšto salę (iki ten atveža autobusas iš miesto – kainuoja 6 eurus į vieną pusę, važiuoja nuo Centrinės stoties) – niekur nerasi nuorodų, kur rasti registraciją į skrydį. Kabančiuose monitoriuose – tik lėktuvo atvykimo tvarkaraščiai.

Užlipęs į antrą aukštą randi ilgiausią eilę žmonių, laukiančių prie apsaugos rentgeno aparatų. Apėjęs ir apžvalgęs eilę iš visų pusių vis dėlto supranti, kad tai skirta tiems, kurie jau įsiregistravo ir jau ruošiasi lipti į lėktuvą – eini dairytis toliau. Kol trečiame aukšte galiausiai randi registracijos skyrių.

Bent jau mums registracija užtruko labai ilgai. Atvykę į oro uostą beveik prieš tris valandas, – vos spėjom į lėktuvą.

Šiandien mano blogui – labai produktyvi diena. Palengva rengiau įrašą, kuo man nepatiko nuotraukų apdorojimo programa „Aperture 1.5″ ir kuo geresnė pasirodė „Adobe Lightroom“, o „Apple“ internetinė parduotuvė užsidarė (užsidarė antradienį, būtent tą dieną, kai „Apple“ mėgsta pristatyti naujus produktus) ir atsidarė su „Aperture 2″ versija.

Darbas šuniui ant uodegos – kam įdomu senas produktas, kai pasirodo naujas. Net man nebeįdomu. Tačiau kol kas (vasario 12 d., 15:58 Lietuvos laiku) „Apple“ puslapis duoda išbandyti tik senąją programos versiją. Ir ironiškai siūlo tapti pirmuoju, kuris parašys jos apžvalgą – įvertinimą.

Tikiuosi, kad iki vakaro jie pasitaisys ir grįžęs į namus galėsiu tikslingai pamaigyti baltus klavišus ir visagalę pelę

PAPILDYMAS.

16:10 Lietuvos laiku jau leidžiama atsisiųsti naująją „Aperture“ versiją. Ta pati nuoroda kaip ir padaryta aukščiau – čia.

Vieną parą teko praleisti Švedijos sostinėje. Kelios nuotraukos iš porą valandų trukusio pasivaikščiojimo po miestą. Jis tikrai gražus ir kada nors būtinai sugrįšiu ilgesniam laikui.